Per 50 metų pasiekta proveržio natūralių žudikių (NK) ląstelių srityje
Nuo pirmųjų pranešimų apie limfocitus, kurie „nespecifiškai“ naikina naviko ląsteles 1973 m., natūralių žudikių (NK) ląstelių supratimas ir reikšmė labai pasikeitė. 1975 m. Rolfas Kiesslingas ir jo kolegos iš Karolinska instituto sukūrė terminą „natūralios žudikės“ ląstelės, pabrėždami jų unikalų gebėjimą savaime atakuoti naviko ląsteles be išankstinio jautrinimo.
Per ateinančius penkiasdešimt metų daugybė laboratorijų visame pasaulyje atliko išsamius tyrimus Nk ląstelėin vitro, siekiant išsiaiškinti jų vaidmenį šeimininko apsaugoje nuo navikų ir mikrobų patogenų, taip pat jų reguliavimo funkcijas imuninėje sistemoje.
NK ląstelės: įgimtų limfocitų pradininkai
NK ląstelės, pirmosios apibūdintos įgimtų limfocitų šeimos narės, ginasi nuo navikų ir patogenų tiesioginiu citotoksiniu aktyvumu ir citokinų bei chemokinų sekrecija. Iš pradžių dėl identifikuojančių žymenų nebuvimo vadinamos „null ląstelėmis“, tačiau pažanga vienos ląstelės RNR sekoskaitos, srauto citometrijos ir masių spektrometrijos srityse leido išsamiai klasifikuoti NK ląstelių potipius.
Pirmasis dešimtmetis (1973–1982): nespecifinio citotoksiškumo atradimas
Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo sukurti paprasti in vitro tyrimai ląstelių sukeltam citotoksiškumui matuoti. 1974 m. Herbermanas ir jo kolegos pademonstravo, kad sveikų asmenų periferinio kraujo limfocitai gali sunaikinti įvairias žmogaus limfomos ląsteles. Kiesslingas, Kleinas ir Wigzellas toliau aprašė savaiminę naviko ląstelių lizę, kurią sukelia naviko neturinčių pelių limfocitai, pavadindami šią veiklą „natūraliu žudymu“.
Antrasis dešimtmetis (1983–1992): fenotipinė charakteristika ir virusinė apsauga
Devintajame dešimtmetyje dėmesys nukrypo į NK ląstelių fenotipinę charakteristiką, todėl buvo nustatytos skirtingomis funkcijomis pasižyminčios subpopuliacijos. Iki 1983 m. mokslininkai nustatė funkciškai skirtingus žmogaus NK ląstelių pogrupius. Tolesni tyrimai pabrėžė esminį NK ląstelių vaidmenį ginantis nuo herpeso virusų, o tai iliustravo pacientas, sergantis sunkia herpeso viruso infekcija dėl genetinio NK ląstelių trūkumo.
Trečiasis dešimtmetis (1993–2002 m.): receptorių ir ligandų supratimas
Reikšminga pažanga 1990-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje lėmė NK ląstelių receptorių ir jų ligandų identifikavimą ir klonavimą. Tokie atradimai kaip NKG2D receptorius ir jo streso sukelti ligandai padėjo pagrindą NK ląstelių „pakitusio savęs“ atpažinimo mechanizmų supratimui.
Ketvirtasis dešimtmetis (2003–2012 m.): NK ląstelių atmintis ir licencijavimas
Priešingai nei tradiciniai požiūriai, 2000-aisiais atlikti tyrimai parodė, kad NK ląstelės gali demonstruoti į atmintį panašias reakcijas. Tyrėjai parodė, kad NK ląstelės gali tarpininkauti antigenui būdingoms reakcijoms ir sukurti „atminties“ formą, panašią į adaptyviąsias imunines ląsteles. Be to, atsirado NK ląstelių „licencijavimo“ koncepcija, paaiškinanti, kaip sąveika su savosiomis MHC molekulėmis gali sustiprinti NK ląstelių jautrumą.
Penktasis dešimtmetis (2013 m. – dabar): klinikiniai pritaikymai ir įvairovė
Per pastarąjį dešimtmetį technologinė pažanga paskatino NK ląstelių tyrimus. Masinė citometrija ir vienaląsčių RNR sekoskaita atskleidė didelę fenotipinę NK ląstelių įvairovę. Kliniškai NK ląstelės yra perspektyvios gydant hematologinius piktybinius navikus, ką rodo sėkmingas CD19 CAR-NK ląstelių pritaikymas limfomos pacientams 2020 m.
Ateities perspektyvos: neatsakyti klausimai ir nauji horizontai
Tęsiant tyrimus, lieka keletas intriguojančių klausimų. Kaip NK ląstelės įgyja antigenui būdingą atmintį? Ar NK ląsteles galima panaudoti autoimuninėms ligoms kontroliuoti? Kaip galime įveikti naviko mikroaplinkos keliamus iššūkius, kad galėtume veiksmingai aktyvuoti NK ląsteles? Ateinantys penkiasdešimt metų žada įdomių ir netikėtų atradimų NK ląstelių biologijoje, siūlant naujas vėžio ir kitų ligų gydymo strategijas. Infekcinės ligos.